Tamsi Vanesa

Viena laukiamiausių „New York Times“, „USA Today“, „Entertainment Weekly“, „Marie Claire“, „Elle“, „Harperʼs Bazaar“, „Bustle“, „Newsweek“, „New York Post“, „Esquire“, „Sunday Times“, „Guardian“ 2020-ųjų knyga

„– Tai turi būti meilės istorija, supranti? Man jos taip reikia. <...> Nes jei tai ne meilės istorija, tai kas tada?“

2000-ieji. Po vasaros atostogų penkiolikmetė Vanesa grįžta į privačią Brouviko mokyklą. Liūdesio ir tamsos nuolat gaubiama paauglė niekaip nepritampa prie bendramokslių, tad vienintelis jos pabėgimas – kurti poeziją. Neilgai trukus mergaitė sužadina keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojo pono Streino smalsumą. Nuolatinis jo dėmesys, pagyros ir tarsi netyčiniai prisilietimai ima traukti Vanesą kaip drugelį į ugnį. 

2017-ieji. Vanesai trisdešimt dveji, bet į klaustrofobišką ir niūrų savo pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu. Jau kelios dienos ji nepaliaujamai galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Pripažinti, kad Streinas priekabiavo, reikštų išduoti jo pasitikėjimą ir tikėjimą ja. Jis jos neprievartavo. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip...

„Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančios saviapgaulės gelmes.

„Skaudus apmąstymas to, ką reiškia netekti teisės savo istoriją kurti pačiai.“

Hilary Mantel

„Daugiasluoksnis, nepatogus, sodrus.“

New York Times Book Review

Debiutinė Kate Elizabeth Russell (Keit Elizabet Rasel) knyga „Tamsi Vanesa“ gimė po dešimtmečio ieškojimų ir pasirodė kaip tik tuo metu, kai per pasaulį nuvilnijo #MeToo judėjimas. Knygą išsyk apgaubė skandalai, spėjimai, jog istorija paremta asmenine autorės patirtimi. Tačiau Russell tai paneigė: parašyti knygą ją visų pirma įkvėpusi V. Nabokovo „Lolita“ ir noras suprasti moters santykį su patirta trauma, jos pareigą ir baimę apie patirtį kalbėti viešai.